Atgal

Homoseksualinės partnerystės?

John Stott įžymus anglikonų teologas, kunigas, daugelio knygų autorius.

Įvadas

Graikų ir romėnų pasaulyje homoseksualiniai ryšiai buvo praktikuojami kaip savaime suprantamas dalykas. Kiekvienas (laisvas vyras) pagal savo skonį rinkosi meilę moterims, berniukams arba ir vieniems, ir kitiems.

O gėdinga tiek heteroseksualiniuose, tiek homoseksualiniuose santykiuose buvo pasyvus, vergiškas ir todėl moteriškas seksualinis elgesys. Svarbu buvo tik būti aktyviąja puse – lytis neturėjo reikšmės.

Todėl homofiliškai pasyvus vyras patirdavo neįsivaizduojamą panieką. Apie pasižyminčias meile, visą gyvenimą trunkančias homoseksualines partnerystes tuomet išvis negalėjo būti kalbos. Didikas vyras bet kokiu atveju turėjo savo sutuoktinę, su kuria elgėsi pagarbiai.

Judaizmas ir krikščionybė homoseksualizmą griežtai atmetė. Tačiau šiandien, XX a. pabaigoje, tos pačios lyties meilė vėl ateina „į madą“, homoseksualizmas vis mažiau kuriose šalyse įstatymiškai baudžiamas kaip tvarkos ar dorovės pažeidimas. Kitaip nei antikos laikais, dabar ir į homoseksualines partnerystes žiūrima kaip į galimą vyro ir moters santuokos alternatyvą.

Kitaip nei antikos laikais, dabar ir į homoseksualines partnerystes žiūrima kaip į galimą vyro ir moters santuokos alternatyvą. John Stott

Kai kuriose valstybėse, atrodo, visai nebetoli net tos pačios lyties porų „santuokos“ pripažinimas. Netgi kai kurios Bažnyčios tapo tokių „meilės santykių“ užtarėjomis ir praktikuoja homoseksualinių porų palaiminimą.

O po Deriko Šervino Beilio (Bailey) knygos Homoseksualizmas ir Vakarų krikščioniškoji tradicija (Homosexuality and the Western Christian Tradition) pasirodymo susvyravo ir tradicinė krikščioniškoji teologų pozicija.

Vis dažniau ginama nuomonė, kad biblinės ištarmės iki šiol buvo klaidingai aiškinamos arba kultūriškai sąlygotos.

Johnas Stottas savo veikale nagrinėja šių modernių teologų argumentus ir parodo, kad homoseksualinės partnerystės remiantis visu Biblijos liudijimu ir šiandien pagrįstai atmetamos

Bibliniai draudimai

Yra keturios pagrindinės Biblijos ištraukos, neigiamai atsiliepiančios (arba atrodančios, kad taip atsiliepia) apie homoseksualinį klausimą: Sodomos istorija (Pr 19,1–13), su kuria natūraliai siejasi labai panaši Gibėjos istorija (Ts 19); Kunigų knygos tekstai (Kun 18,22 ir 20,13), kurie aiškiai draudžia „gultis su vyriškiu kaip su moteriške“; apaštalo Pauliaus pateikiamas jo dienų dekadentiškos visuomenės paveikslas (Rom 1,18–32) ir du nusidėjėlių sąrašai, kurie nurodo kokią nors homoseksualinę praktiką (1 Kor 6,9–10 ir 1 Tim 1,8–11).

Sodomos ir Gibėjos istorijos

Pradžios knygos pasakojimas aiškina, kad „Sodomos žmonės buvo nedoriausi ir didžiausi nusidėjėliai prieš Viešpatį“ (13,13) ir kad „Sodomos ir Gomoros šauksmas padaugėjo, ir jų nusidėjimas pasidarė per daug sunkus“ (18,20). Tada Dievas nusprendė tai ištirti (18,21) ir galiausiai „sunaikino tuos miestus ir visą aplink šalį, visus miestų gyventojus“ (19,25) teismo veiksmu, visiškai suderinamu su „to, kuris teisia visą žemę“, teisingumu (18,25).

Dėl šios biblinės istorijos fono nėra jokių nesutarimų. Klausimas yra toks: kokia buvo Sodomos (ir Gomoros) gyventojų nuodėmė, užtraukusi jų sunaikinimą?

Tradicinis krikščioniškas požiūris teigė, kad šių miestų gyventojai buvo kalti dėl homoseksualinių praktikų, kurias jie (nesėkmingai) bandė primesti angelams, Loto vaišinamiems jo namuose. Iš čia žodis „sodomija“. Bet Šervinas Beilis suabejojo šia interpretacija dėl dviejų pagrindinių priežasčių.

Pirma, jis įrodinėjo, kad neturi pagrindo prielaida, jog Sodomos vyrų reikalavimas „Išvesk juodu šen, kad mes juodu pažintume“ (Jeruzalės Biblija, taip verčia ir J. Skvireckas) reiškęs „kad galėtume su jais santykiauti lytiškai“ (angliška New International Version Biblija). Nes hebrajų žodis „pažinti“ (yada) Senajame Testamente pasitaiko 943 kartus, iš kurių tik dešimčia atvejų kalbama apie fizinį santykiavimą, ir tik apie heteroseksualinį.

Todėl frazę esą geriau būtų versti „kad su jais susipažintume“. Tada vyrų smurtą galime suprasti kaip pyktį, jog Lotas viršijo savo teises kaip svetimšalis, nes priėmė į savo namus du pašaliečius, „kurių ketinimai galėjo būti priešiški ir kurių įgaliojimo raštai nepatikrinti“ [2].

Taigi Šventasis Raštas Dievo įsteigtą santuoką apibūdina heteroseksualinės monogamijos kalba. Ir Šventasis Raštas nesvarsto jokios kitos santuokos ar lytinės sueities rūšies, nes Dievas nesuteikė jokios alternatyvos. John Stott

Šiuo atveju Sodomos nuodėmė buvo įsiveržimas į Loto namų privatumą ir pasityčiojimas iš vaišingumo taisyklių. Lotas meldė juos liautis, nes, sakė jis, tiedu vyrai „įėjo po mano stogo pavėsiu“ (eil. 8).

Antrasis Beilio argumentas buvo tas, esą niekur kitur Senajame Testamente neužsiminta, kad Sodomos nusižengimo pobūdis būtų homoseksualinis. Vietoj to Izaijas duodąs suprasti, jog tai veidmainystė ir socialinis neteisingumas, Jeremijas – jog svetimavimas, apgaulė ir apskritai nedorumas, o Ezechielis – kad puikybė, godumas ir abejingumas vargšams. [3]

Pagaliau pats Jėzus užsiminęs apie Sodomos ir Gomoros gyventojus, pareikšdamas, kad teismo dieną jiems bus lengviau negu tiems, kurie atmeta jo Evangeliją (Mt 10,15; 11,24; Lk 10,12). Tačiau visose šiose nuorodose nesą nė užuominos apie neteisėtus homoseksualinius veiksmus!

Ir tik Palestinos antrojo amžiaus prieš Kristų pseudoepigrafiniuose raštuose Sodomos nuodėmė įvardijama kaip nenatūralus lytinis elgesys. [4] Tai aiškiai atsispindi Judo laiške, kur sakoma, kad „Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną“ (eil. 7), ir žydų rašytojų Filono Aleksandriečio bei Juozapo Flavijaus, kuriuos šokiravo graikų visuomenės homoseksualinės praktikos, darbuose.

Taip pat Šervinas Beilis pasielgė ir su Gibėjos istorija, nes jos yra labai panašios. Kitas svetimšalis gyventojas (šį sykį anonimas „senis“) pakviečia į namus du nepažįstamuosius (ne angelus, bet levitą ir jo sugulovę).

Blogi vyrai apsupa namą ir iškelia tą patį reikalavimą kaip ir sodomiečiai – išvesti svečią, „kad mes jį pažintume“ (J. Skvireckas verčia „kad mes su juo piktai pasielgtumėm“). Namo savininkas iš pradžių prašo jų nedaryti tokios „kvailystės“ (A. Vėlius verčia „nusikaltimo“) jo „svečiui“, o paskui vietoj jo pasiūlo jiems savo dukterį ir (svečio) sugulovę.

Ir vėl, Beilio nuomone, Gibėjos vyrų nuodėmė buvo ne homoseksualinių santykių siūlymas, bet svetingumo įstatymų pažeidimas.

Nors Beilis turėjo žinoti, jog abiejų istorijų rekonstrukcija buvo ne daugiau kaip bandomoji, vis dėlto jis pareiškė perdėtą pretenziją, kad „nėra nė menkiausios priežasties tikėti, nei kaip istoriniu faktu, nei kaip apreikšta tiesa, kad Sodomos miestas ir jo kaimynai buvo sunaikinti dėl homoseksualinių įpročių“ [5]. Atseit krikščioniškoji tradicija apie „sodomiją“ kilusi iš vėlyvųjų apokrifinių žydų šaltinių.

Tačiau Šervino Beilio argumentai neįtikinami dėl kelių priežasčių:

1) žodžiai „gėda“, „pikta“, „nusikaltimas“ (Pr 19,7; Ts 19,23) neatrodo esą tinkami aprašyti nesvetingumui;

2) moterų siūlymas vietoj svečių „atrodo taip, tarsi epizodas turėtų kokią nors numanomą lytinę reikšmę“ [6];

3) nors veiksmažodis yada tik dešimt kartų vartojamas pažymėti lytiniam santykiavimui, Beilis nepamini, kad šeši iš šių atvejų yra Pradžios knygoje ir vienas pačioje Sodomos istorijoje (apie Loto dukteris, kurios dar „nepažino“ vyro, eil. 8); 4)

Tiems iš mūsų, kurie rimtai žiūri į Naujojo Testamento dokumentus, Judo nedviprasmiškas nurodymas apie Sodomos ir Gomoros „ištvirkavimą ir nusekimą paskui ne tą kūną“ (eil. 7) negali būti atmestas kaip paprasčiausia klaida, nukopijuota nuo žydų pseudoepigrafų.

Žinoma, homoseksualinis elgesys nebuvo vienintelė Sodomos nuodėmė, bet pagal Šventąjį Raštą tai, be abejo, buvo viena iš jos nuodėmių.

Ar teisūs tie šalininkai, kurie tvirtina, kad bibliniai draudimai yra itin specifiški – prieš svetingumo pažeidimą (Sodoma ir Gibėja), prieš kultinius tabu (Kunigų knyga), prieš begėdiškas orgijas (Laiškas romiečiams) ir prieš vyrišką prostituciją arba jaunuolių tvirkinimą (1 Kor ir 1 Tim) ir kad nė viena šių ištraukų ne tik nesmerkia, bet net neužsimena apie atsidavimu grįstą partnerystę tarp tikrų homoseksualių invertų?

John Stott

Kunigų knygos tekstai

Abu tekstai Kunigų knygoje priklauso „Šventumo kodeksui“, kuris yra knygos širdis ir kuris iš Dievo tautos reikalauja vykdyti jo įsakymus ir nemėgdžioti nei Egipto (kur žydai gyveno), nei Kanaano (į kurį jis juos vedė) įpročių. Šie įpročiai apėmė lytinius santykius su artimais giminaičiais, įvairius lytinius iškrypimus, vaikų aukojimą, stabmeldystę ir socialinį neteisingumą. Tokiame kontekste ir turime skaityti šiuos du tekstus.

„Nesugulsi su vyriškiu kaip su moteriške, nes tai baisus bjaurumas“ (18,22).

„Jei kas paleistuvautų su vyriškiu kaip su moteriške, abu bjauriai nusikalstų, ir todėl abu mirte tenumiršta. Jų kraujas tebūna ant jų“ (20,13).

„Vargu ar verta abejoti, – rašo Beilis, – kad abu įstatymai Kunigų knygoje yra susiję su įprastais homoseksualiniais veiksmais tarp vyrų, o ne su ritualu ar kitais religijos vardan atliekamais veiksmais“. [7]

Tačiau kiti teologai teigia kaip tik priešingai. Jie teisingai nurodo, kad abu tekstai įterpti į kontekstą, didžiausią dėmesį skiriantį ritualiniam švarumui, ir Piteris Kolemanas priduria, kad žodis, išverstas kaip „bjaurumas“, „bjauriai“ abiejose eilutėse siejasi su stabmeldyste.

„Anglų kalboje tas žodis reiškia pasibjaurėjimą ar nepritarimą, bet Biblijoje jo vyraujanti reikšmė yra susijusi su religine tiesa, o ne morale ar estetika“. [8] Tad ar šie draudimai – tik religiniai tabu? Ar jie susiję su kitu draudimu: „Nebus paleistuvės iš Izraelio dukterų nei kekšininko iš Izraelio sūnų“ (Įst 23,17)?

Nes, be abejo, Kanaano vaisingumo kultas apėmė ritualinę prostituciją ir todėl aprūpindavo ir vyriškos, ir moteriškos giminės „šventosiomis prostitutėmis“ (nors čia nėra aiškaus įrodymo, jog vieni ar kiti užsiimtų homoseksualiniais santykiais). Blogieji Izraelio ir Judos karaliai nuolat pažindino izraelitus su šio krašto stabų garbinimu, o teisieji karaliai nuolat juos išvarydavo. [9]

Todėl homoseksualizmo šalininkai įrodinėja, kad Kunigų knygos tekstai draudžia religines praktikas, kurių seniai nebėra, ir neturi nieko bendro su dabarties homoseksualinėmis partnerystėmis.

Apaštalo Pauliaus tvirtinimai Laiško Romiečiams 1 skyriuje

„Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moteriškės prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyriškiai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir jiems būdavo jais pačiais už iškrypimą vertai atmonijama“ (26–27).

Visi sutinka, kad apaštalas aprašo stabmeldžius pagonis savo dienų graikų-romėnų pasaulyje. Jie pažino Dievą per sukurtąją visatą (19–20) ir moralinį jausmą (32), tačiau užgniaužė tiesą, kurią žinojo, kad užsiimtų nedorybėmis. Užuot prideramai garbinę Dievą, jie pasuko prie stabų, supainiodami Kūrėją su jo kūriniais.

Tik tada, kai krikščionys nusigręš nuo priešiškumo homoseksualistams, jie turės teisę iš pastarųjų reikalauti atsisakyti aktyvaus homoseksualinio gyvenimo būdo.

John Stott

Teisdamas „Dievas atidavė juos“ jų netikusiam išmanymui ir pagedusiems įpročiams (24, 26, 28), įskaitant „neprigimtinius“ lytinius santykius. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai aiškus homoseksualinio elgesio pasmerkimas. Bet kita pusė iškelia du argumentus.

Pirma, nors Paulius nieko nežinojo apie šiuolaikinį skirstymą į „invertus“ (turinčius homoseksualinių polinkių) ir „pervertus“ (kurie, nors yra heteroseksualinių polinkių, įsitraukia į homoseksualines praktikas), tačiau smerkė pastaruosius, bet ne pirmuosius.

Primygtinai tvirtinama, jog yra kaip tik taip, nes jie aprašomi kaip „pametę“ prigimtinius santykius su moterimis, tuo tarpu joks išimtinai homoseksualus vyras niekad nebūtų jų turėjęs.

Antra, Paulius akivaizdžiai parodo neapgalvotą, begėdišką, netvarkingą elgesį žmonių, kuriuos Dievas teisingu nuosprendžiu „paliko“; ką tai turi bendra su homoseksualinėmis partnerystėmis, kurioms būdinga atsidavimas ir meilė?

Tačiau šiuodu argumentus, kaip tikiuosi parodyti vėliau, galima atremti, ypač apaštalo nurodymu į „prigimtį“, tai yra sukurtąją tvarką.

Kiti apaštalo Pauliaus tekstai

„Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai [gr. malakoi], nei iškrypėliai [arsenokoitai], nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Kor 6,9–10).

„Mes žinome, ...kad įstatymas skirtas ne teisiajam, bet nusikaltėliams ir neklaužadoms, bedieviams ir nusidėjėliams, nedorėliams ir netikėliams, tėvažudžiams ir motinžudžiams, ir žmogžudžiams, paleistuviams, iškrypėliams [arsenokoitai], vergų pirkliams, melagiams, kreivai prisiekiantiems ir visiems, kurie priešinasi sveikam mokslui. Taip moko palaimintojo Dievo garbės Evangelija...“ (1 Tim 1,9–11).

Čia pateikiami du nemalonūs sąrašai nuodėmių, apie kurias Paulius tvirtina, jog jos nesuderinamos pirmiausia su Dievo karalyste, o antra, nei su Įstatymu, nei su Evangelija. Atkreipkime dėmesį, kad viena pažeidėjų grupė vadinama malakoi, o kita (abiejuose sąrašuose) arsenokoitai.

Ką šie žodžiai reiškia? Pradžioje reikia pastebėti, kad ypač nesėkmingai pradiniame angliškos oficialiosios Biblijos (Revised Standard Version) 1 Kor 6,9 vertime jie buvo sujungti ir išversti kaip „homoseksualistai“ (Č. Kavaliausko „iškrypėliai“).

Šervinas Beilis buvo teisus protestuodamas, nes šis žodžio vartojimas „neišvengiamai duoda suprasti, kad tikras invertas, net jei būtų nepriekaištingos dorovės žmogus, automatiškai apkaltinamas kaip neteisusis ir atskiriamas nuo Dievo karalystės“ [10].

Laimė, redaktoriai atsižvelgė į protestą, ir antrasis leidimas (1973), nors ir tebesujungdamas šiuos žodžius, išvertė juos kaip „pervertai“. Esmė ta, kad visos dešimt 1 Kor 6,9–10 išvardytų kategorijų (galbūt išskiriant tik „gobšus“) apibūdina žmones, kurie nusižengė savo veiksmais – pavyzdžiui, stabmeldžiai, svetimautojai ir vagys.

Tačiau tiedu graikiški žodžiai malakoi ir arsenokoitai neturėtų būti jungiami, nes jie turi tikslias reikšmes. „Pirmasis pažodžiui yra „švelnus paliesti“ ir metaforiškai graikams reiškė vyrus (nebūtinai berniukus), kurie būdavo pasyvūs homoseksualinėje meilėje. Antrasis reiškia „vyras lovoje“ ir graikai vartojo šį žodį apibūdinti tam, kuris tokioje sueityje veikė aktyviai. [11]

Jeruzalės Biblija seka vertėju Džeimsu Mofatu (Moffatt, 1870–1944) vartodama nemalonius anglų kalbos žodžius „catamites“ ir „sodomites“, tuo tarpu savo išvadose Piteris Kolemanas iškelia prielaidą, kad „galbūt Paulius turėjo omeny komercinę pederastiją tarp vyresnių vyrų ir lytiškai subrendusių berniukų, įprasčiausią homoseksualinio elgesio būdą klasikiniame pasaulyje“ [12].

Jeruzalės Biblija seka vertėju Džeimsu Mofatu (Moffatt, 1870–1944) vartodama nemalonius anglų kalbos žodžius „catamites“ ir „sodomites“, tuo tarpu savo išvadose Piteris Kolemanas iškelia prielaidą, kad „galbūt Paulius turėjo omeny komercinę pederastiją tarp vyresnių vyrų ir lytiškai subrendusių berniukų, įprasčiausią homoseksualinio elgesio būdą klasikiniame pasaulyje“ John Stott

Jei taip, tada vėl gali būti (ir buvo) tvirtinama, kad Pauliaus smerkimai netinka homoseksualiems suaugusiems, kurie abu sutinka santykiauti ir yra atsidavę vienas kitam. Tačiau pats Piteris Kolemanas daro ne tokią išvadą. Jis reziumuoja taip: „Šiaip ar taip, šv. Paulius savo raštuose atmeta homoseksualinį elgesį, – kaip pagonių ydą Laiške romiečiams, kaip kliūtį įeiti į Dievo karalystę Pirmame laiške korintiečiams ir kaip atmestiną moralinio įstatymo pažeidimą Pirmame laiške Timotiejui“ [13].

Apžvelgdami šiuos biblinius homoseksualinio elgesio paminėjimus, kuriuos sugrupavau, turime sutikti, kad jų yra tik keturi. Ar todėl turime nuspręsti, kad ši tema pagrindinio Biblijos turinio atžvilgiu yra paraštinė? Ar turėtume nusileisti, kad jie sudaro gan netvirtą pagrindą užimti ryžtingai nuostatai prieš homoseksualinę gyvenseną?

Ar teisūs tie šalininkai, kurie tvirtina, kad bibliniai draudimai yra itin specifiški – prieš svetingumo pažeidimą (Sodoma ir Gibėja), prieš kultinius tabu (Kunigų knyga), prieš begėdiškas orgijas (Laiškas romiečiams) ir prieš vyrišką prostituciją arba jaunuolių tvirkinimą (1 Kor ir 1 Tim) ir kad nė viena šių ištraukų ne tik nesmerkia, bet net neužsimena apie atsidavimu grįstą partnerystę tarp tikrų homoseksualių invertų?

Prie šitokios išvados prieina, pavyzdžiui, Leta Skanconi (Scanzoni) ir Virdžinija Molenkot (Mollenkott) knygoje Ar homoseksualistas yra mano artimas? (Is The Homosexual My Neighbour?).

Jos rašo: „Biblija aiškiai smerkia tam tikrus homoseksualinės praktikos būdus (...grupinį prievartavimą, stabmeldystę ir geidulingą nepastovumą). Tačiau ji pasirodo nutylinti kai kuriuos kitus homoseksualizmo aspektus – tiek ‘homoseksualinę orientaciją’, tiek ‘į heteroseksualinę monogamiją panašų atsakingą meilės santykį’“ [14].

Tačiau kad ir kaip įtikinamai tai skambėtų, negalime su bibline medžiaga taip elgtis. Krikščioniškas homoseksualinių praktikų atmetimas remiasi ne keliais „izoliuotais ir neaiškaus patikimumo tekstais“ (kaip kartais sakoma), kurių tradicinį aiškinimą (kaip toliau teigiama) galima apversti. Mane jaudina tai, jog visi rašantys šia tema, atrodo, taip ir elgiasi, įtraukdami į savo nagrinėjimą biblinio mokymo dalelę.

Pavyzdžiui, Šervinas Beilis rašė: „Krikščioniškos nuostatos dėl homoseksualinių praktikų svarstymas neišvengiamai prasideda nuo Sodomos ir Gomoros sunaikinimo istorijos“ [15].

Bet tokia pradžia toli gražu nėra „neišvengiama“. Nes negatyvūs homoseksualinių praktikų draudimai Šventajame Rašte įgyja prasmę tik pozityvaus mokymo apie žmogišką seksualumą ir heteroseksualinę santuoką šviesoje, kuris yra išdėstytas Pradžios knygos 1 ir 2 skyriuje.

Tačiau Šervino Beilio knygoje apie šiuos skyrius net neužsiminta. Ir net Piteris Kolemanas, kurio Krikščioniškos pažiūros į homoseksualizmą (Christian Attitudes to Homosexuality) turbūt yra išsamiausia kada nors išleista biblinė, istorinė ir moralinė apžvalga, mini juos tik probėgšmais nuorodoje į 1 Kor 6, kur Paulius cituoja Pr 2,24.

Tačiau be visuminio pozityvaus Biblijos mokymo apie lytį ir santuoką mūsų perspektyva homoseksualiniu klausimu yra linkusi iškrypti.

Lytiškumas ir santuoka Biblijoje

Man regis, svarbiausia vieta pradėti mūsų tyrimui yra santuokos institucijos įsteigimas Pradžios knygos 2 skyriuje. Kadangi „Lesbiečių ir gėjų krikščionių judėjimas“ heteroseksualinę santuoką tyčia gretina su homoseksualinėmis partnerystėmis, būtina paklausti, ar šis sugretinimas pateisinamas.

Matėme, kad Dievas įžvalgiai davė mums du skirtingus pranešimus apie sukūrimą. Pirmasis (Pr 1) yra bendras ir teigia lyčių lygybę, nes abi dalijasi Dievo atvaizdu ir žemės valdymu. Antrasis (Pr 2) yra specifinis ir teigia lyčių papildomumą, kuris sudaro heteroseksualinės santuokos pagrindą. Šiame antrajame pranešime apie sukūrimą iškyla trys fundamentalios tiesos.

Pirma, žmogaus poreikis bendrauti. „Negera žmogui būti vienam“ (eil. 18). Tiesa, šis tvirtinimas vėliau buvo apribotas, kai apaštalas Paulius (be abejo, atsiliepdamas į Pradžios knygą) rašė: „Gerai daro vyras, neliesdamas moters“ (1 Kor 7,1). Taip sakant, nors santuoka yra gera Dievo institucija, pašaukimas į vienatvę irgi geras pašaukimas.

Vis dėlto taisyklė „negera žmogui būti vienam“ galioja bendrai, nes Dievas mus sutvėrė kaip socialias būtybes. Kadangi jis yra Meilė ir sukūrė mus panašius į save, tai suteikė mums gebėjimą mylėti ir būti mylimiems. Jis skiria mus gyventi bendruomenėje, o ne vienatvėje. Konkrečiai Dievas tęsė: „Padarykime jam tinkamą padėjėją“.

Be to, ši padėjėja ar draugė, kurią Dievas paskelbė jam „tinkama“, buvo skirta būti jo lytine partnere, su kuria jis turėjo tapti „vienu kūnu“, kad jie taip galėtų išbaigti savo meilę ir gimdyti vaikus.

Antra, Pradžios knygos 2 skyrius atskleidžia, kaip Dievas rūpinosi, kad šis žmogiškas poreikis būtų patenkintas. Patvirtinus, jog Adomui reikia partnerės, prasidėjo tinkamos partnerės paieškos. Dievas pirmiausia išrikiavo prieš jį paukščius ir žvėris, ir Adomas ėmė juos „įvardinti“, simboliškai priimti juos į tarnybą sau. Bet (eil. 20) „Adomui neatsirado tinkamos padėjėjos, panašios į jį“, kuri galėtų būti jo papildymas, jo antrininkė, jo draugė, jau nekalbant apie žmoną. Taigi reikėjo specialaus sukūrimo.

Trumpai tariant, vienintelė „vieno kūno“ patirtis, kurios nori Dievas ir kurią svarsto Šventasis Raštas, yra lytinė vyro ir jo moters, kurią jis pripažįsta kaip „kūną iš savo kūno“, sąjunga.John Stott

Debatai apie tai, kaip pažodžiui turėtume suprasti tolesnę eigą (dievišką chirurgiją su dievišku nuskausminimu), neturi sutrukdyti mums suvokti esmės. Kažkas atsitiko Adomui kietai miegant. Įvyko ypatingas dieviškos kūrybos aktas. Lytys tapo diferencijuotos. Iš nediferencijuoto Adomo žmogiškumo atsirado vyriškis ir moteriškė. Ir Adomas pabudo iš kieto miego, kad išvystų priešais save savo atspindį, savęs papildymą, iš tiesų dalį savęs.

Po to, sukūręs moterį iš vyro, Dievas pats atvedė ją pas jį, beveik kaip šiandien nuotakos tėvas atiduoda nuotaką. Ir Adomas spontaniškai pratrūko pirmuoju istorijoje meilės eilėraščiu, sakydamas, kad dabar pagaliau prieš jį stovi toks gražus ir panašus į jį kūrinys, kad ji atrodo esanti (kaip iš tikrųjų ir buvo) „jam padaryta“:

Šitai dabar kaulas iš mano kaulų
ir kūnas iš mano kūno!
Ji bus vadinama Žmona,
nes iš žmogaus paimta.

Negali būti abejonės dėl to, ką ši istorija pabrėžia. Pasak Pradžios knygos 1 skyriaus, Ieva, kaip ir Adomas, buvo sukurta pagal Dievo paveikslą. O dėl jos sukūrimo būdo tai, anot Pr 2 skyriaus, ji buvo sukurta ne iš nieko (kaip visata) ir ne iš „žemės molio“ (kaip Adomas, eil. 7), bet iš Adomo.

Trečioji didžioji Pradžios knygos 2 skyriaus tiesa liečia iš čia išplaukiančią santuokos instituciją. Adomo meilės eilėraštis užrašytas 23 eilutėje. 24 eilutės „todėl“ yra pasakotojo išvada: „Todėl žmogus paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie savo moters; ir du taps vienu kūnu“.

Net neatidus skaitytojas pastebės tris „kūno“ paminėjimus: „šitai ...kūnas iš mano kūno; ir du taps vienu kūnu“. Galime būti tikri, jog tai padaryta ne atsitiktinai, o tyčia. Tai moko, kad heteroseksualinė sueitis santuokoje yra daugiau negu sąjunga; tai savaip susijungimas iš naujo.

Tai ne svetimų asmenų sąjunga, kurie nepriklauso vienas kitam ir atitinkamai negali tapti vienu kūnu. Priešingai, tai sąjunga dviejų asmenų, kurie iš pradžių buvo viena, paskui buvo atskirti vienas nuo kito, ir dabar lytinėje santuokos sueityje vėl susieina.

Tai, žinoma, ir paaiškina gilią heteroseksualinio artumo paslaptį, kurią kiekvienoje kultūroje garbino poetai ir filosofai. Heteroseksualinė sueitis – tai daugiau negu kūnų sąjunga; tai viena kitą papildančių asmenybių susiliejimas, per kurį vyraujančio susvetimėjimo viduryje žmogaus būties turtingumas vėl patiriamas sukurtame vienume. O vyriškų bei moteriškų lytinių organų papildomumas tėra daug gilesnio dvasinio papildomumo simbolis fiziniame lygmenyje.

Tačiau tam, kad būtų galima tapti vienu kūnu ir patirti šią šventą paslaptį, reikalingos tam tikros parengiamosios priemonės, kurios yra santuokos sudėtinės dalys. „Todėl žmogus“ (vienaskaita nurodo, kad santuoka yra išimtinė dviejų individų sąjunga) „paliks savo tėvą ir motiną“ (numatomas viešas socialinis įvykis) „ir glausis prie savo moters“ (santuoka yra atsidavimu ir ištikimybe grįstas įsipareigojimas arba susitarimas, kuris yra heteroseksualinis ir pastovus); „ir du taps vienu kūnu“ (nes santuoka turi būti užbaigta lytine sueitimi, kuri yra vedybinis sutarties ženklas ir antspaudas ir virš kurios dar nekrenta gėdos ar sumišimo šešėlis, eil. 24–25).

Pats Jėzus vėliau patvirtino šį mokymą. Jis citavo Pr 2,24 ir pareiškė, kad tokia visą gyvenimą trunkanti vyro ir jo žmonos sąjunga buvo Dievo sumanyta nuo pat pradžios. Ir pridūrė: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10,4–9).

Taigi Šventasis Raštas Dievo įsteigtą santuoką apibūdina heteroseksualinės monogamijos kalba. Tai vieno vyro sąjunga su viena moterim, ir ta sąjunga turi būti viešai pripažinta (paliekami tėvai), nuolat užantspauduota (jis „glausis prie savo moters“) ir fiziškai užbaigta („taps vienu kūnu“). Ir Šventasis Raštas nesvarsto jokios kitos santuokos ar lytinės sueities rūšies, nes Dievas nesuteikė jokios alternatyvos.

Todėl krikščionys neturėtų pernelyg atsainiai žiūrėti į homoseksualinius santykius. Faktas tas, kad kiekviena lytinių santykių ir aktyvumo rūšis, kuri nukrypsta nuo Dievo atskleisto noro yra ipso facto, savaime jam nemaloni ir jo teisiama. Tai apima poligamiją ir poliandriją (kurios pažeidžia principą „vienas vyras – viena moteris“), slaptas sąjungas (nes čia galutinai ir viešai nepaliekami tėvai), atsitiktinius susitikimus ir laikinus ryšius, svetimavimą ir daugelį skyrybų (kurios nesuderinamos su „glaudimusi“ ir Jėzaus draudimu „teneperskiria“) ir homoseksualines partnerystes (kurios pažeidžia tvirtinimą, kad „žmogus“ susijungs su „savo moterim“).

Trumpai tariant, vienintelė „vieno kūno“ patirtis, kurios nori Dievas ir kurią svarsto Šventasis Raštas, yra lytinė vyro ir jo moters, kurią jis pripažįsta kaip „kūną iš savo kūno“, sąjunga.

Apsvarsčius šiuolaikinius argumentus

Tačiau homoseksualių krikščionių nepatenkina biblinis mokymas apie žmogišką lytiškumą ir heteroseksualinės santuokos įsteigimą. Norėdami apginti homoseksualinių partnerysčių teisėtumą, jie iškelia jam aibę prieštaravimų.

Ginčas dėl Šventojo Rašto ir kultūros

Tradiciškai vyrauja nuomonė, kad Biblija smerkia visus homoseksualinius veiksmus. Bet ar šiuo klausimu Biblijos autoriai yra patikimi vadovai? Ar jų horizontų nesiaurino jų pačių patirtis ir kultūra? Kultūros argumentas paprastai įgyja vieną iš dviejų formų.

Pirma, Biblijos autoriai esą ėmėsi jų pačių interesus atitinkančių klausimų, o jie buvo visai kitokie nei mūsų. Sodomos ir Gibėjos istorijose jiems rūpėjo arba senovės Artimųjų Rytų svetingumo papročiai, kurie dabar yra pasenę, arba (jei nuodėmė išvis buvo lytinio pobūdžio) itin neįprastas homoseksualinio grupinio prievartavimo reiškinys. Kunigų knygos įstatymuose rūpinamasi pasenusiais vaisingumo ritualais, tuo tarpu Paulius neva kalbėjęs apie ypatingus graikų pederastų seksualinius polinkius. Visa tai taip antikvariška. Biblijos autorių įsikalinimas savo kultūrose paverčia jų mokymą šiuo klausimu netinkamą.

Antroji, ir papildanti pirmąją, kultūros problema yra ta, kad Biblijos autoriai nesiėmė mūsų klausimų. Taigi problema yra ne tik Šventojo Rašto mokymas, bet ir jo tyla. Paulius (jau nekalbant apie Senojo Testamento autorius) nieko nežinojo apie pofroidistinę psichologiją. Jie niekad negirdėjo apie „homoseksualinį palinkimą“, jie žinojo tik apie tam tikras praktikas.

Jiems būtų nesuprantamas skirtumas tarp „inversijos“ ir „perversijos“. Jiems tiesiog niekad net neatėjo į galvą mintis, kad du vyrai ar dvi moterys gali įsimylėti vienas kitą ir suformuoti pasižyminčius didžiu atsidavimu, pastovius santykius, palyginamus su santuoka. Taigi kaip buvo išlaisvinti vergai, juodaodžiai ir moterys, taip seniai pavėlavęs yra „gėjų išlaisvinimas“.

Jei vienintelis biblinis mokymas šiuo klausimu būtų randamas tik draudžiančiuose tekstuose, būtų sunku atsakyti į šiuos prieštaravimus. Bet jei šie tekstai matomi sąryšyje su dieviškuoju santuokos įsteigimu, turime visuotinai pritaikomą dieviškojo apreiškimo principą.

Jis tiko ir senovės Artimųjų Rytų, ir pirmojo amžiaus graikų-romėnų pasaulio kultūrinėms situacijoms, lygiai taip tinka ir šiuolaikiniams seksualiniams klausimams, apie kuriuos senovės tautos nieko nežinojo.

Argumentas, kodėl turi būti smerkiamos ir šiuolaikinės homoseksualinės partnerystės, išlieka tas pats – būtent todėl, kad jos nesuderinamos su Dievo sukurta tvarka. Ir kadangi ta tvarka (heteroseksualinė monogamija) nustatyta sukūrimo, o ne kultūros, ji galioja ir nuolatos, ir visur.

Negali būti jokio „išlaisvinimo“ iš Dievo sukurtų normų; tikrasis išlaisvinimas ateina tik jas priimant.John Stott

Ginčas dėl sukūrimo ir prigimties

Ne kartą esu skaitęs ar girdėjęs taip tvirtinant: „Esu gėjus, nes Dievas mane tokį sukūrė. Taigi homoseksualizmas turi būti kažkas gero, pozityvaus. Negaliu patikėti, kad Dievas būtų sukūręs žmones homoseksualius, o paskui paneigęs jiems teisę į seksualinę saviraišką. Todėl aš linkęs priimti ir iš tikrųjų džiaugtis tuo, koks esu sukurtas“.

Arba vėl: „Galite sakyti, kad homoseksualinė praktika yra prieš prigimtį ir normalumą; bet ji nėra prieš mano prigimtį ir man nė trupučio nėra nenormali“. Prieš porą dešimtmečių Normanas Pitengeris (Pittenger) visai nuoširdžiai naudojo šį argumentą. Jis rašė, kad homoseksualus asmuo „nėra nenormalus asmuo su nenatūraliais troškimais ir įpročiais“.

Priešingai, „heteroseksualiai orientuotas asmuo elgiasi natūraliai, kai jis elgiasi heteroseksualiai, o homoseksualiai orientuotas asmuo elgiasi lygiai natūraliai, kai jis veikia pagal savo bazinį, esminį homoseksualinį troškimą ir stimulą“ [16].

Kiti tvirtina, kad homoseksualinis elgesys yra „natūralus“, kadangi

a) daugeliui primityvių visuomenių jis gana priimtinas;

b) kai kurių priešakinių civilizacijų (pavyzdžiui, senovės Graikijos) jis buvo net idealizuojamas ir

c) jis gan paplitęs tarp gyvūnų.

Dr. Dž. Vestas (West), kuris apie tai praneša, eina toliau ir cituoja dr. F. A. Byčą (Beach), gyvūnų seksualumo ekspertą, kuris dėl gyvūnų homoseksualinio elgesio sako, kad apibūdinti žmogaus homoseksualinį elgesį kaip „nenatūralų“ reiškia „nukrypti nuo faktų“. [17]

Bet šie argumentai išreiškia itin subjektyvų požiūrį į tai, kas yra „natūralu“ ir „normalu“. Neturėtume priimti Normano Pitengerio tvirtinimo, kad „nėra jokių amžinų normalumo ir natūralumo matų“ (ten pat).

Taip pat negalima sutikti, kad gyvūnų elgesys būtų pavyzdys žmogaus elgesiui! Nes Dievas sukūrimu nustatė sekso ir santuokos normą. Tai buvo pripažinta jau Senojo Testamento eroje. Taigi lytiniai santykiai su gyvuliu buvo draudžiami, nes „tai iškrypimas“ (Kun 18,23), kitaip tariant, prigimties laužymas ar painiava. Čia numanomas „prigimtinės teisės“ buvimas.

Tą pačią sampratą aiškiai turėjo galvoje Paulius Laiške romiečiams, 1-ame skyriuje. Rašydamas apie moteris, kurios „prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai“, ir apie vyrus, „pametusius prigimtinius santykius“, žodžiu „prigimtis“ (physis) jis norėjo nurodyti natūralią dalykų tvarką, kurią nustatė Dievas (žr. taip pat ir Rom 2,14. 27 ir 11,24).

Todėl Paulius smerkė ne iškreiptą elgesį heteroseksualių žmonių, kurie veikė prieš savo prigimtį, o bet kokį žmogišką elgesį, kuris yra prieš „prigimtį“, tai yra prieš Dievo sukurtą tvarką.

Ginčas dėl santykių kokybės

Krikščionių lesbiečių ir gėjų judėjimas skolinasi iš Šventojo Rašto tiesą, kad meilė yra didžiausias dalykas pasaulyje (taip ir yra), o iš 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio „naujosios moralės“ ar „situacinės etikos“ – supratimą, kad meilė yra pakankamas kriterijus spręsti apie kiekvienus savitarpio santykius (tai nėra teisinga). Tačiau šis požiūris šiandien pergalingai žengia pirmyn.

Knygoje Laikas sutikti (Time for Consent) N. Pitengeris išvardija, jo manymu, šviesias tikrai meile grįstų santykių savybes. Tai:

1) įsipareigojimas (kiekvieno laisvas atsidavimas kitam);

2) davimo ir gavimo abipusiškumas (dalijimasis, kuriame kiekvienas kitame randa savąjį Aš);

3) švelnumas (jokios prievartos ar žiaurumo);

4) ištikimybė (pasiryžimas santykiams iki gyvos galvos);

5) viltingumas (kiekvieno tarnavimas kito brandai) ir

6) susivienijimo troškimas.

Tad jei homoseksualiniai santykiai, dviejų vyrų ar dviejų moterų, pasižymi šiomis meilės ypatybėmis, argi jie neturi būti priimami kaip geri ir neatmestini, o ne kaip blogi? Nes jie gelbsti nuo vienišumo, savanaudiškumo ir lytinio nepastovumo. Jie gali būti tokie pat turtingi ir reikalaujantys atsakomybės, išlaisvinantys ir veiksmingi, kaip ir heteroseksualinė santuoka.

Bet Biblijai ištikimas krikščionis negali priimti prielaidos, kuria remiasi šis argumentavimas, – būtent kad meilė yra vienintelis absoliutas, kad ji panaikina bet kokį moralinį įstatymą ir kad kas tik atrodo suderinama su meile, ipso facto yra gerai, neatsižvelgiant daugiau į nieką.

Taip negali būti. Nes meilei reikalingas įstatymas, kuris jai vadovautų. Pabrėždamas meilę Dievui ir artimui kaip du didžiuosius įsakymus, Jėzus ir jo mokiniai neatsisakė visų kitų įsakymų. Priešingai, Jėzus sakė: „Jei mylite mane, laikysitės mano įsakymų“, o Paulius rašė: „Meilė yra įstatymo pilnatvė“ (plg. Jn 14,15; Rom 13,8–10).

Taigi tai, kad santykiai nurodo meilės buvimą, yra svarbus, tačiau nėra savaime pakankamas kriterijus patvirtinti jų autentiškumui.

Pavyzdžiui, jei meilė būtų vienintelis matas, nebūtų jokių prieštaravimų poligamijai

John Stott

Pavyzdžiui, jei meilė būtų vienintelis matas, nebūtų jokių prieštaravimų poligamijai, nes poligamistas, be abejo, galėtų turėti su keliomis žmonomis santykius, atspindinčius visas šešias dr. Pitengerio nurodytas savybes.

Arba leiskite pateikti geresnį pavyzdį, paimtą iš mano paties ganytojiškos patirties. Ne sykį atsitiko, kai vedę vyrai man prisipažindavo, kad jie įsimylėjo kitą moterį. Kai aš švelniai juos atkalbinėjau, jie atsakydavo maždaug tokiais žodžiais: „Taip, sutinku, aš jau turiu žmoną ir šeimą. Bet šie nauji santykiai yra tikras dalykas. Mes sukurti vienas kitam. Mūsų meilė vienas kitam turi kokybę ir gelmę, anksčiau mūsų niekad nepažintą. Tai turi būti teisinga“.

Bet aš turėjau pasakyti, kad tai nėra teisinga. Nė vienas vyras nepateisinamas, kai laužo savo santuokinį susitarimą su žmona tuo pagrindu, kad jo meilė kitai moteriai kokybiškai turtingesnė. Meilės kokybė nėra vienintelis kriterijus, kuriuo būtų galima matuoti, kas yra gera ar teisinga.

Panašiai aš neneigiu ir tvirtinimo, kad homoseksualiniai santykiai gali būti grįsti meile (nors a priori nematau, kaip jie gali pasiekti tą patį turtingumą, kaip kad Dievo nustatytas heteroseksualinis abipusiškumas).

Tačiau jų meilės kokybės nepakanka jiems pateisinti. Iš tiesų, turiu pridurti, jog jie nesuderinami su tikra meile, nes jie nesuderinami su Dievo įstatymu. Mylintysis rūpinasi, kad jo mylimasis patirtų didžiausią laimę. O didžiausią žmogišką laimę rasime klausydami Dievo įstatymų ir valios, o ne sukildami prieš juos.

Ginčas dėl priėmimo ir Evangelijos

„Žinoma, – sako kai kurie žmonės, – heteroseksualinių polinkių krikščionių pareiga priimti homoseksualinių polinkių krikščionis.“ Paulius liepė mums priimti – iš tikrųjų nuoširdžiai priimti – vienas kitą. Jei Dievas ką nors priėmė, kas mes tokie, kad jį teistume (Rom 14,1 ir toliau)?

Normanas Pitengeris eina toliau ir pareiškia, jog tie, kurie nepriima homoseksualinių polinkių žmonių, visiškai nesuprato Evangelijos. Dievo malonę gauname ne todėl, kad esame geri ir išpažįstame savo nuodėmes, mano jis; yra kaip tik priešingai. „Pirmiausia visada ateina Dievo malonė... Jo atlaidumas pažadina mūsų atgailą.“ Jis net cituoja giesmę „Toks jau esu, be jokio pasiteisinimo“ ir priduria: „Kristaus Evangelijos visa esmė yra tai, kad Dievas mus myli ir priima tokius, kokie esame“ (ten pat).

Tačiau tai labai supainiotas Evangelijos pristatymas. Dievas iš tiesų priima mus „tokius, kokie esame“, ir neturime pirma pasitaisyti ir tapti geri, iš tikrųjų ir negalime. Bet jo „priėmimas“ reiškia, kad jis visiškai ir dosniai atleidžia visiems, kurie gailisi ir tiki, o ne kad dovanoja ir tolesnį mūsų buvimą nuodėmėje. Ir vėl teisinga, kad turime priimti vienas kitą, bet tik kaip drauge atgailaują nusidėjėliai ir drauge keliaują maldininkai, bet ne kaip nuodėmės draugai, pasiryžę palaikyti savo nuodėmingumą. Nei Dievas, nei Bažnyčia nežada mūsų priimti, jeigu užkietiname širdis prieš Dievo žodį ir valią. Tuomet mums lieka tik teismas.

Pabaigos žodis

Viso biblinio apreiškimo šviesoje homoseksualizmas pasirodo ne kaip galimas variantas plataus normalumo spektro ribose, bet kaip nukrypimas nuo Dievo normos.

Todėl homoseksualiai orientuotus žmones turėtume paraginti susilaikyti nuo homoseksualinių praktikų ir santykių. (Juk galime skirti homoseksualinę orientaciją, už kurią jos ištiktas paprastai neatsako, ir homoseksualinius veiksmus, už kuriuos jis net labai atsakingas).

Netvirtinu, jog tai lengva – ypač mūsų laikų apsėdimas seksu, atrodo, padaro susilaikymą neįmanomą. Greta savitvardos, iš esmės laikau įmanomą ir lytinio polinkio pakeitimą.

Ar galime to tikėtis, žinoma, labai daug priklauso nuo to, kokia, mūsų vertinimu, homoseksualizmo priežastis. Šiuo klausimu pritariu mokslininkei Elizabetai Moberli (Moberly), kuri priėjo prie išvados, kad „homoseksualinį polinkį sukelia ne genetinė predispozicija, ne hormonų disbalansas ir ne anomalus mokymosi procesas, o sunkumai vaiko ir jo tėvų santykiuose, visų pirma pirmaisiais gyvenimo metais“. [18]

Jei kaip pagrindinė homoseksualizmo priežastis gali būti santykių su tos pačios lyties vienu iš tėvų trūkumas, tada tinkamas sprendimas, pasak Moberli, būtų „santykių su savo lyties asmenimis poreikių patenkinimas, atmetant seksualinį aktyvumą“.

Čia reikalingi gilūs, patvarūs, aseksualiniai santykiai su tokios pat lyties žmonėmis, ypač krikščioniškoje bendruomenėje. Nes homoseksualistas iš esmės yra be galo vienišas žmogus. Kaip ir visi kiti, jis trokšta abipusės meilės, asmeninio tapatumo ir vientisumo.

Meilė yra sykiu pagrindinė problema, didysis poreikis ir vienintelė tikra sprendimo galimybė, arba „terapija“. Deja, savo istorijoje Bažnyčia dažniausiai neparodė tos meilės homoseksualiam žmogui.

Homoseksualizmo nuodėmės atmetimas tapo nusidėjėlio nepriėmimu, net panieka ir priešiškumu jam (homofobija). Tik tada, kai krikščionys nusigręš nuo priešiškumo homoseksualistams, jie turės teisę iš pastarųjų reikalauti atsisakyti aktyvaus homoseksualinio gyvenimo būdo.

Bendruomenė neturi tylėti dėl Dievo normos peržengimo, bet ji turi sukurti pripildytą meilės ir atjautos bendriją, kuri priima homoseksualistą kaip asmenį. Juk tikroji meilė visiškai suderinama su moralinių kriterijų išsaugojimu.

Versta iš: Sott. J. Issues Facing Christians Today. – HarperCollins, 1990

Tekstas lietuvių kalba publikuotas žurnale "Prizmė"

Komentarai

Komentarų kol kas nėra. Būkite pirmas!